Žmogus - aukščiau visko?

Žemėje atsiradus žmogui, jos paviršiaus reljefas ėmė gan sparčiai kisti. Pradžioje žmogus maitinosi tuo ką rasdavo aplink, vėliau išmoko medžioti, dar vėliau išmoko ir statyti. Mes tai vadiname evoliucija. Be šio proceso nebūtų jokio progreso, naujovių ar palengvinimų nei buityje, nei darbe, nei kur kitur.

Tačiau yra blogoji žmogaus evoliucijos pusė - nepaliaujamas viso ko aplink naikinimas.

Jau daug tūkstančių metų žmogus keičią savo aplinką taip, kad jam būtų patogu. Kerta miškus, jų vietoje įkuria laukus žemdirbystei, stato gyvenamus namus, pramogų centrus, viešbučius ir kt. Net ir kalnuose, kur iš pirmo žvilgsnio nėra nei medžių, nei vandens, nei tinkamų sąlygų būstui ręsti, žmogus sugeba pasistatyti namus, šiltnamius daržovėms ir t.t. Mūsų evoliucija stulbinanti. Vystomės labai greitai, tačiau kas lieka po mūsų?

Pietų Europoje nakti važiuojant automobiliu pro kalnus galima pastebėti neįtikėtinus dalykus - ten knibždėte knibžda žmonių! Net gi ir pas mus, gyventojų galima rasti pačiose netikėčiausiose vietose, pvz. viduryje nacionalinio parko (ežero ten gali ir nebūti)!

Daugelis žmonių kruopščiai renkasi gyvenamąją vietą. Vieni ieško būsto arčiau miesto centro, kad būtų patogus susisiekimas, mokymo ir maitinimo įstaigos, prekybos ir pramogų centrai. Kiti, gi, ieško ramybės gamtos prieglobstyje. Tačiau kiek to "gamtos prieglobsčio" dar turime? Nusiperkame žemės lopinėlį atokiau nuo miesto, iškertame ten esančius medžius ir krūmus. Sugriauname ten esančią ekosistemą. Pasistatome savo pilaitę ir didžiuojamės rezultatais. Aš, mat gi, gyvenu gamtos apsuptyje! O gal reikėtų sakyti "civilizuotoje" gamtoje, kur viskas sutvarkyta taip, kaip man patogu?

Visai neseniai teko stebėti visiškai paprastą ir niekuo neišsiskiriantį mūsų dienų reiškinį. Gatvė buvo per siaura, joje susidarydavo transporto kamščiai, tad savivaldybė nusprendė ją praplatinti. Visus medžius iš kelkraščio išrovė su šaknimis, praplatino gatvę ir vietoj žalumos turim dar truputėli daugiau asfalto.

Lygiai tas pats nutiko daugiabučio kieme. Šiais laikais kiekviena šeima turi automobilį, o ne reta ir po kelis automobilius. Tai gi, daugiabučio kieme pastatyti automobilį nėra kur. Sprendimas paprastas: naikinam pievą - bus aikštelė. Kaip tarė, taip ir padarė. Išrovė medžius, išgremžė pievą, padarė automobilių stovėjimo aikštelę. Žmonės patenkinti, atsirado vieta jų automobiliams. Tačiau, tai kas buvo žalia, gyva ir bent šiek tiek padėjo mums turėti švaresnę aplinką pavirto asfaltu... Toliau istorija turbūt nuspėjama visiems.

Kai per televiziją įvairiausiose laidose apie gamtą ir mokslą yra skambinama visais varpais dėl nykstančių atogrąžų miškų, nei vienam iš mūsų asmeniškai nėra nei šilta, nei šalta. Tačiau atidžiai stebėdami savo aplinką, galime pastebėti, kad tai vyksta visur. Čia ir dabar. Aplink mus. Jei kiekvienas iš mūsų apie tai susimąstys ir pasistengs išsaugoti bent po vieną medį, rytoj mūsų vaikai ir anūkai už tai tikrai padėkos.

Deja, žmogaus plėtimasis žemės paviršiuje labai pastebimai ir stebėtinai naikina gamtą ir keičia kraštovaizdį. Tai puikiai iliustruoja šis animacinis klipas, plačiai paplitęs visame internete.